2 dalis: Pilna istorija ir pribloškianti pabaiga
— Atlantik Sitis? Kokią savaitgalio stovyklą tu ten baigei? – šaipėsi Brendonas, jo balsui aidint nuo sienų.
Markus neatsakė žodžiais. Jis nusivilko savo darbinius marškinius, atidengdamas liemenį, padengtą neryškiais randais – priminimais apie kovas narvuose visame pasaulyje. Jis žengė ant tatamio.
Brendonas puolė. Jis sviedė sunkų dešinės rankos kirtį – tokį, kokiu paprastai patiesdavo pradedančiuosius. Markusas net nesukruto. Jis pasuko galvą vos per colio dalį, o pirštinė tik sušvilpė jam pro ausį. Brendonas bandė spirti į koją, bet Markusas jau buvo pasitraukęs. Mokiniams atrodė, kad Markusas šoka; Brendonui atrodė, tarsi jis bandytų smogti šešėliui.
Frustruotas ir sugėdintas, Brendonas šovė į priekį. Šį kartą Markusas nesitraukė. Jis žengė priešpriešiais smūgiui, viena ranka sugriebdamas Brandono riešą, o kita koja užkabindamas instruktoriaus kojas. Vienu sklandžiu judesiu Brendonas pakilo į orą. Jis nusileido ant nugaros su tokiu trenksmu, kad sudrebėjo grindų lentos.
Dar nespėjus Brendonui įkvėpti oro, Markusas jau buvo virš jo, lengvai atrėmęs kelį į Brendono krūtinę, o jo ranka sustojo smūgiui lygiai per centimetrą nuo Brendono nosies.
— „Atlantic City Fight Academy“ buvo vieta, kur mes su Danny Martinezu treniravomės pasaulio finalams, – tarė Markusas žemu, dundančiu balsu. – Mes nesitreniravome tam, kad tyčiotumėmės iš žmonių. Mes treniravomės, kad apsaugotume tuos, kurie negali apsiginti patys.
Markusas atsistojo ir ištiesė Brendonui ranką. Brendonas, drebėdamas ir išbalęs, ją priėmė. Instruktorius pažvelgė į savo mokinius – Mariją, pradedančiuosius, pažengusiųjų grupę – ir jų akyse pamatė nusivylimą. Jis suprato, kad per trisdešimt sekundžių žmogus su šluota juos išmokė apie kovos menus daugiau nei jis per trejus metus.
– Aš… aš nežinojau, – mikčiojo Brendonas.
— Štai kur esmė, – atsakė Markusas, eidamas atgal prie savo kibiro. – Niekada nežinai, kas stovi prieš tave. Tu matei valytoją. Turėjai matyti žmogų.
Markusas paėmė savo šluotą ir pradėjo valyti prakaitą nuo kilimėlio toje vietoje, kur nukrito Brendonas.
— Manau, jūs skolingas Marijai ir visai grupei atsiprašymą, Sensėjau.
Brendonas stovėjo savo paties sporto salės centre, žiūrėdamas į grindis. Tada jis nusilenkė – ne teatrališkai, dėl vaizdo, o giliai, drebėdamas iš tikros gėdos. “Atsiprašau”, – sušnibždėjo jis visai salei.
Mokiniai liko be žado stebėdami, kaip didžiausias kovotojas, kokį jiems teko matyti, vėl grįžo šveisti sunkiai nuvalomos dėmės ant grindų. Jo paslaptis vėl buvo saugi darbo ritme. Markusui „Thunderstrike“ (Griausmo smūgis) išnyko – jį pakeitė žmogus, kuris pagaliau rado ramybę ne laimėdamas diržą, o gindamas svetimų žmonių pilnos salės orumą.
