II dalis: vaiduoklis aukse
Po to sekusi tyla buvo sunkesnė už patį karstą. Senas vyras, milijardinės imperijos patriarchas, susvyravo, tarsi vaiko žodžiai būtų jį fiziškai sutriuškinę.
– Ką tu pasakei? – sušnabždėjo jis, jo balsui lūžinėjant kaip sausam pergamentui.
Mažas berniukas, purvina rankove braukdamas ašarą, virpančiu pirštu parodė į poliruoto raudonmedžio karstą. – Mano mamytė… sakė, kad atėjome atsisveikinti su močiute. Sakė, kad čia anksčiau buvo jos namai.
Prabangi moteris su akiniais nuo saulės prarado savitvardą. Jos nugludinta išorė skilo, apnuogindama panišką, aštrią neviltį. – Nutildykit jį! Jis valkata! Jie abu yra aferistai, ieškantys išmaldos! – klykė ji, vėl puldama merginos link.
Tačiau senasis vyras stojo tarp jų. Jo akys nebežiūrėjo į moterį – savo paties seserį – bet į medalioną ant merginos kaklo. Tai buvo senovinis šeimos reliktas, kurį jis asmeniškai užkabino savo dukrai prieš šešiolika metų, kol jam nebuvo pranešta, kad ji naktį mirė ligoninėje.
– Aš palaidojau jį kartu su savo Sara, – tirtančiomis rankomis kvėpdamas ištarė senolis. – Iš kur tu jį gavai?
Mergina galiausiai pakėlė galvą. Jos veidas buvo sumuštas nuo smūgio, tačiau akyse žibėjo ugnis, kuri nutildė murmančią minią. – Mano motina mirė prieš dvi savaites pusrūsio bute, už trijų mylių nuo čia, – pasakė ji. – Šešiolika metų ji slapstėsi šešėliuose, nes jai buvo pasakyta, kad šeima sumokėjo už jos ištrynimą. Ji privertė mane pažadėti… jei ji neatsibus, privalau atvesti jos sūnų čia. Pas jos tėvą.
Turtuolė išbalo kaip drobė, kai mergina parodė į ją pirštu. – Mano mama “nedingo”. Ji buvo pavogta. Ir ji man pasakė, kad moteris, sumokėjusi gydytojams, kad ją išvežtų… stovi štai ten.
Berniukas staiga pasislėpė už merginos sijono, verkdamas: – Tai ta ponia! Mamytė turėjo jos nuotrauką! Sakė, kad ji yra monstras!
Senas vyras nešaukė. Jis tiesiog pasilenkė, paėmė merginos ranką ir pakėlė ją bei berniuką nuo žemės. Į savo seserį jis pažvelgė su šaltu, šiurpiu galutinumu.
– Laidotuvės baigtos, – paskelbė jis. – Aš važiuoju namo su savo anūkais. Ir iki saulėlydžio noriu, kad kiekvienas tavo pėdsakas būtų pašalintas iš mano akių, mano namų ir mano gyvenimo. Likusiais reikalais pasirūpins policija.
Saulei pradėjus leistis už medžių, „vargšė“ mergina ir mažas berniukas išėjo iš kapinių ne kaip įsibrovėliai, o kaip naujieji imperijos, kuri bandė juos palaidoti, paveldėtojai. Šilkas ir deimantai liko purve, o tiesa pagaliau išvydo laisvę.
