Mano vardas Markas ir aš visada laikiau save savo namų šeimininku. Mano auksaspalvis retriveris Basteris buvo tiesiog malonus kompanionas, šuo, kuris atnešdavo kamuolį ir mielai vizgindavo uodegą pamatęs maistą. Niekada netikėjau gyvūnų „šeštuoju pojūčiu“, kol tas tvankus, prieš audrą permirkęs rytas neapvertė mano realybės suvokimo aukštyn kojomis.
Sena obelis sodo kampe jau seniai buvo akis badanti. Jos didžiulė, sausa šaka, sunki ir gumbuota, kabojo tiesiai virš garažo stogo. Žinojau, kad pirmoji rimta audra ją nuvers.
1 skyrius: Nepaaiškinamas įniršis
Ištraukiau sunkias prailginimo kopėčias iš sandėliuko. Metalas mano rankose buvo nemaloniai šaltas. Pritvirtinęs jas kiek įmanoma tvirčiau, pradėjau lipti. Vienoje rankoje laikiau genėjimo žirkles, o prie diržo – sodo pjūklą. Buvau pusiaukelėje, kai pasaulis po kojomis sudrebėjo.
Staigus, galingas truktelėjimas už kelnių klešnės vos manęs nenubloškė. Įsikibau į laiptus taip stipriai, kad mano krumpliai pabalo. Basteris stovėjo apačioje. Bet jis nebuvo toks švelnus šuo, kokį pažinojau. Jo kailis pasišiaušęs, ausys suplotos, o iš gerklės išsiveržė žemas, vibruojantis urzgimas, virstantis desperatišku lojimu.
„Basteri! Ką tu darai?! Grįžk čia!“ – suurzgiau, bandydama išlaisvinti koją.
Bet jis neklausė. Jis suleido dantis į storą mano darbo kelnių audinį ir pradėjo traukti. Jis įsmigo letenomis į žemę, tiesiogine prasme nutempdamas mane laiptais žemyn su jėga, kurios nesitikėjau.
2 skyrius: Valių kova
Nusileidau dviem laipteliais, kad jį atstumčiau, bet vos tik mano kojos palietė žolę, Basteris ėmė lakstyti tarp manęs ir medžio. Jis užblokavo man kelią iki laiptų, iššiepdamas dantis ir lodamas taip įnirtingai, kad aidas nuaidėjo per visą kaimą. Jo akyse atsispindėjo ne pyktis, o veikiau kažkoks transcendentinis, žmogiškas siaubas.
„Kas tau šiandien yra?! Ar išprotėjai nuo karščio?“ Buvau nuoširdžiai supykusi. Darbas buvo sustojęs, dangus temo, o šuo elgėsi taip, lyg būtų apsėstas.
Griežtai griebiau jį už antkaklio. Basteris inkštė ir bandė išsivaduoti, bet nutempiau jį į aptvarą ir trenkiau skląsčiu. „Sėdėk čia ir nusiramink!“ – sušukau jam.
Uždaręs duris, pamačiau, kaip jis pradėjo daužytis krūtine į tinklelį, toliau staugdamas tokiu garsu, kad man sprogo ausys. Tai nebuvo tik lojimas – tai buvo pagalbos šauksmas.
3 skyrius: Sekundė iš amžinybės
Grįžau prie obels. Tyla sode po Basterio lojimo atrodė grėsminga. Oras tapo tirštas kaip drebučiai. Užlipau atgal ant pirmo laiptelio, tada ant antro, tada ant trečio… Jau kėliau ranką, kad pasiekčiau nelaimingą šaką.
Ir tą akimirką gamta suklykė.
Pirmiausia pasigirdo tylus, beveik ultragarsinis švilpimas, po kurio sekė kurtinantis traškėjimas, tarsi patrankos šūvis. Didžiulė šaka, kuri prieš akimirką atrodė nejudanti ir tvirta, staiga lūžo ties pagrindu. Tačiau ji nenukrito į šoną. Dėl kamieno struktūros ji pradėjo slinkti žemyn pagrindine medžio dalimi, virsdama šimto kilogramų taranu.
Ji skriejo tiesiai ten, kur prieš akimirką buvo mano galva.
Turėjau tik laiko instinktyviai paleisti rankenas ir nukristi atgal ant žolės. Kitą sekundę žemę sudrebino didžiulis smūgis. Mano aliuminio kopėčios susilankstė kaip žaislas. Nulaužtos šakos skraidė į visas puses, viena iš jų perrėžė mano petį, plėšydama odą. Didžiulė šaka įsmigo į žemę už kelių centimetrų nuo mano klubo.
4 skyrius: Atpirkimas
Gulėjau ant nugaros, žiūrėjau į pilką dangų ir jaučiau šaltą prakaitą, srūvantį man per veidą. Jei Busteris nebūtų manęs sulaikęs toms apgailėtinoms trims minutėms… Jei jis nebūtų manęs ištraukęs iš darbo, gulėčiau po tuo kolosu su sutraiškyta kaukole. Nebuvo jokių šansų išgyventi. Nė vienos.
Iš aptvaro pasigirdo tylus, protarpiais suskambantis inkštimas. Lojimas liovėsi. Vos nukritus šakai, Busteris nutilo.
Atsistojau ant drebančių kojų ir nužingsniavau link aptvaro. Mano rankos taip drebėjo, kad negalėjau iš karto atidaryti durų. Kai durys atsidarė, Busteris neišbėgo. Jis lėtai priėjo prie manęs, nuleido galvą ir tyliai suinkštė, tarsi atsiprašydamas už savo grubumą.
Atsiklaupiau prieš jį ir tiesiog apkabinau jį per kaklą, paslėpdamas veidą jo šiltame kailyje.
„Atleisk man, berniuk… Atleisk man, kad buvau toks kvailys“, – sušnibždėjau.
5 skyrius: Tylos pamoka
Nuo tos dienos išmokau vieną svarbų dalyką: mes, žmonės, per daug pasikliaujame logika ir savo akimis, pamiršdami, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis. Šunys girdi tai, kas nuo mūsų paslėpta – sulos judėjimą medyje, mikroįtrūkimus medienoje, vibracijas, kurios pranašauja bėdas.
Busteris ne tik išgelbėjo mano gyvybę. Jis išmokė mane klausytis tylos. Dabar, jei mano šuo pradeda elgtis keistai, aš su juo nesiginčiju. Žinau: už jo lojimo slypi meilė, kuri mato toliau nei bet kuri žmogaus akis. Jis yra mano tylusis sargas ir aš niekada daugiau neuždarysiu jam durų, kai jis bandys mane perspėti.
