Senas namas tęsė savo įprastą veiklą, tačiau gyventojai pradėjo pastebėti kai ką keisto: kiekvieną rytą prie trečio aukšto lango rinkdavosi varnų būrys. Jos kranksėdavo, stumdydavosi ir plasnodavo sparnais, tarsi laukdamos signalo ar prie kažko prisirišusios. Jos būdavo išvaromos, bet sugrįždavo vėl ir vėl.
Iš pradžių tai buvo juokinga, bet netrukus tai ėmė atrodyti kaip blogas ženklas. Sklido gandai, kad bute gyvena vieniša senutė, lesinanti paukščius, bet niekas jos jau seniai nematė. Naktimis jie girdėdavo tylų sparnų plasnojimą, tarsi varnos niekada nebūtų išėjusios.
Galiausiai gyventojai nusprendė ištirti. Pasibeldę į duris ir nesulaukę atsakymo, keli žmonės atsargiai žvilgtelėjo pro langą.
…Ir tai, ką jie pamatė, juos tikrai sukrėtė.
Viduje tvyrojo sunki tyla, o ore tvyrojo dulkių ir arbatos kvapas. Ant stalo stovėjo puodelis pusiau išgertos arbatos, tvarkingai išdėlioti laikraščiai, o ant kėdės atlošo užklota antklodė. Atrodė, kad savininkas tuoj tuoj grįš.
„Keista…“ – kažkas sušnibždėjo.
Jie apsikeitė žvilgsniais ir atsargiai atidarė miegamojo duris.
Ant lovos, tarp tvarkingai paklotų pagalvių, gulėjo pagyvenusi moteris. Atrodė, kad ji tiesiog miega, tačiau mirtina tyla tuoj pat tai pasakė kaimynams. Ant naktinio stalelio gulėjo akiniai, atversta knyga ir lėkštė džiūvėsėlių.
Varnos, regis, ten sugrįždavo kiekvieną dieną – arba iš atminties, arba iš įpročio, įaugusio per daugelį metų. Jos tiesiog laukė, kol jų senoji auklė prieis prie lango ir mes jiems duonos gabalėlį, kaip visada darydavo.
Kai kaimynai tyliai išėjo iš buto, už lango vėl pasigirdo pažįstamas kranksmas – liūdnas, persekiojantis priminimas, kad paukščiai kartais yra ištikimesni ir dėmesingesni už žmones.
