Į spąstus pateko jaunas orkos banginis. Jo milžiniškas kūnas buvo įstrigęs tarp aštrių pakrantės uolų, o slūgstant potvyniui jis bejėgiškai gulėjo ant šlapių akmenų. Jis skleidė ilgus, gailestingus šauksmus – pagalbos šauksmą, kuris aidėjo visoje pakrantėje.
Prie laisvės ir judėjimo pripratęs kūnas dabar daužė pelekus į uolas, bandydamas pabėgti. Kiekvienas šauksmas darėsi silpnesnis, jo kvėpavimas sunkesnis, o oda saulėje ėmė džiūti.
Netoliese tyrimus atliekantis jūrų biologas išgirdo šiuos garsus. Jis nubėgo į krantą ir, pamatęs ant uolų didžiulį juodai baltą lavoną, sustingo. Banginis buvo gyvas, bet buvo aišku: laikas bėga.
Jis nedelsdamas iškvietė gelbėtojus. Po kelių valandų atvyko savanorių ir pakrantės patrulių pareigūnų komanda. Jie žinojo, kad kitas potvynis bus po aštuonių valandų. Banginis gali neišgyventi.
Žmonės ėmė greitai veikti. Vieni atnešė kibirus vandens ir pylė juos ant džiūstančios gyvūno odos. Kiti uždengė gyvūną šlapiomis paklodėmis, kad apsaugotų jį nuo saulės. Netoliese stovėjo biologas, nuolat tikrindamas kvėpavimo angą ir švelniai glostydamas gyvūno odą, tarsi ramindamas:
„Palauk, mergaite… dar truputį.“
Praėjo kelios valandos. Orka beveik nustojo blaškytis. Jos didžiulės akys retkarčiais atsimerkdavo, ir jose nebebuvo jokios baimės – tik nuovargis ir tam tikras pasitikėjimas. Atrodė, kad ji suprato, jog šalia esantys žmonės nėra jos priešai.
Saulei leidžiantis, pakilo vėjas. Virš jūros pasirodė debesys, o horizonte pradėjo ūžti bangos. Biologas pakėlė galvą ir sušuko:
„Artėja potvynis!“
Tai buvo jų vienintelė galimybė. Gelbėtojai greitai padėjo po kūnu guminius kilimėlius ir pritvirtino virvių kilpas, kad padėtų orkai judėti, kai vanduo pakilo.
Pirmoji banga švelniai nuplovė jos šoną. Tada – antroji, stipresnė. Orka sudrebėjo, tarsi jausdama vandenyno šauksmą. Biologas sušuko: „Eime! Tu gali tai padaryti!“
Bangos augo, ir kai vanduo pasiekė jos uodegą, orka, paskutinėmis jėgomis, plasnojo peleku ir nuslydo nuo uolos.
Akimirksniu ji vėl buvo savo stichijoje. Krante pasigirdo džiaugsmo šūksniai. Žmonės apsikabino, kai kurie verkė. Orka padarė kelis neaiškius judesius, tada atsitiesė ir nuplaukė tolyn.
Prieš išnykdama gelmėse, ji vėl išniro į paviršių, išleisdama į dangų galingą vandens fontaną – tarsi padėkodama tiems, kurie suteikė jai antrą šansą.
