Šimtas kareivių, paaukojusių savo gyvybes už savo šalį, gulėjo palaidoti vienas šalia kito, eilė po eilės, po vienodais baltais antkapiais. Kiekvienas turėjo vardą, pavardę ir tą pačią mirties datą. Diena, kai jie išvyko kartu gindami savo žemę.
Ruduo. Šaltas vėjas nešė sausus lapus, ir kapines užpildė širdį verianti tyla. Giminaičiai stovėjo tylėdami – vieni su gėlėmis, kiti su nuotraukomis, kiti tiesiog su skausmu akyse.
Kai buvo paskelbta tylos minutė, net paukščiai medžiuose nutilo. Ir staiga – garsas, panašus į didžiulių sparnų šnarėjimą. Žmonės pakėlė akis… ir negalėjo patikėti savo akimis.
Ereliai leidosi iš dangaus. Vienas po kito, didingi ir ramūs, jie leidosi tiesiai ant antkapių. Šimtas paukščių – ir šimtas akmenų. Kiekvienas užėmė savo vietą.
Niekas nejudėjo. Vaikai sulaikė kvėpavimą, suaugusieji stovėjo sustingę. Ereliai išskleidė sparnus, tarsi atiduodami pagarbą. Kurį laiką jie tiesiog sėdėjo – išdidžiai, tyliai, tarsi saugodami žuvusiųjų ramybę.
Kai ceremonija baigėsi, paukščiai – tarsi gavę nematomą signalą – pradėjo kilti į dangų. Iš pradžių vienas, paskui du, o paskui dešimtys. Po kelių minučių antkapiai vėl buvo vieni.
Žmonės verkė. Vieni persižegnojo, kiti šnabždėjo maldas, treti filmavo sceną, negalėdami patikėti, kad visa tai tikra. Gandai iš karto pasklido po visą miestą: kad kareivių sielos sugrįžo erelių pavidalu, tarsi pats dangus būtų atėjęs su jais atsisveikinti.
Vėliau ornitologai paaiškino, kad viskas buvo paprasta: marmuro plokštės sušilo saulėje, o šaltą dieną paukščiai ieškojo šilumos ir apsistojo būtent ten.
Tačiau niekas nenorėjo tikėti, kad tai sutapimas. Nes kartais širdis žino, kad stebuklai nutinka.
Ir galbūt tą dieną ereliai tikrai atskrido ne šildytis…
O nulenkti sparnus tiems, kurie kadaise išskleidė savuosius kitiems.
